Apie perfekcionizmą ir gebėjimą priimti save
Po vakarykščio susitikimo su Silvija Petkevičiūte mintys dar vis sukasi apie perfekcionizmą. Apie tai, kaip tyliai jis įsiskverbia į mūsų kasdienybę – ne kaip priešas, o kaip būdas jaustis saugiau. Perfekcionizmas turi daug veidų. Kartais tai KONTROLĖ – kai norime viską apčiuopti, numatyti, suvaldyti, kad išlaikytume ramybę. Bet taip prarandame galimybę tiesiog būti čia ir dabar.Mėgautis akimirka, o ne rezultatu. Kartais tai VENGIMAS – bėgimas nuo skausmo, nuo vienatvės ar nuo tiesos apie save. Ir tada pamažu tolstame nuo savo tikrojo „AŠ“. Kartais tai NEPAKANKAMUMO jausmas – kai atrodo, kad esame verti tik tuomet, kai viskas pavyksta tobulai. Kai pagyrų ieškome iš kitų, o ne iš savęs. Ir tampame priklausomi nuo to, kas mus pamato, įvertina, pripažįsta. Ir dar – SOCIALINIS SPAUDIMAS, greičio kultūra.Kai viskas turi būti „čia ir dabar“, greitai, daug ir, žinoma, tobulai. Kai lyginamės, kai bėgam, kai pamirštame sustoti ir tyliai paklausti savęs: „O kam man to reikia?“ Visos šios temos vakar mane palietė labai jautriai. Nes, tiesą sakant, kiekviename iš mūsų yra ta perfekcionizmo dalelė, kuri tiesiog nori būti pamatyta. O ne ištaisyta, ne paslėpta, o priimta su švelnumu. O pokytis prasideda būtent čia – kai pradedame stebėti save be kritikos. Kai leidžiame sau būti ne tobulam, o gyvam. Kai vietoj siekio „pataisyti“ pasirenkame priimti. Kaip sakė Viktoras Franklis, kai žmogus praranda prasmę – jis kenčia. Bet kai randa prasmę, net per skausmą, viskas įgauna kitą atspalvį. Ir gal tada perfekcionizmas tampa nebe priešas, o priminimas.Kad tobulų nėra. Yra tik tie, kurie kasdien mokosi mylėti save tokius, kokie yra.