Noriu šiandien su jumis pasidalinti viena paprasta, bet man labai svarbia įžvalga. Pradžioje, kai tik pradėjau dirbti kaip koučingo specialistas, man buvo sunku išbūti tylą. Kai žmogus nutilsta. Galvoja. Ieško žodžių. Viduje kildavo impulsas padėti. Paklausti dar vieną klausimą. Paaiškinti. Nukreipti. Nes esu įpratęs veikti. Jeigu kažkas stringa reikia padėti. Jeigu kažkas nežino reikia pasakyti. Bet su laiku supratau: Tyla nėra problema. Tyla yra procesas. Ir dažnai būtent toje tyloje žmogus išgirsta save. Ne mano patarimą. Ne mano interpretaciją. O save. Ir tai labai stipri pamoka ne tik koučinge. Lyderystėje. Komandoje. Santykiuose. Kartais stipriausias dalykas, kurį galime padaryti – ne pasakyti, o išbūti. Be spaudimo. Be skubėjimo. Be poreikio užpildyti. Ir atvirai man vis dar ne visada tai pavyksta. Vis dar pagaunu save norintį pagreitinti procesą. Bet kai pavyksta išbūti… matau, kiek daug gimsta iš tos erdvės. Smalsu: kaip jums sekasi su tyla? Ar gebate išbūti, kai kitas mąsto? Ar kyla noras greitai padėti ir „sutvarkyti“ situaciją? Pasidalinkite. Labai įdomu išgirsti jūsų patirtis.

Ir man kažkur viduje jau norisi bėgti į naujus metus. Į naujus tikslus. Į naują pradžią. Bet tuo pačiu noriu pakviesti truputį sustoti ir pasižiūrėti kokie iš tikrųjų buvo tavo 2025-ieji. Liko kelios dienos iki Naujųjų. Toks keistas, tarpinis laikas. Kai jau nebesinori nieko planuoti… bet dar ir per anksti keltis naujus tikslus. Man tai metas, kai norisi susidėti visus taškus ant I. Ne galvoje. O viduje. Ir matau, kad daug žmonių šiuo metu jaučiasi panašiai: ne pavargę nuo darbų, o pavargę nuo neuždarytų vidinių klausimų. Nuo minčių: – ar šie metai buvo tokie, kokių tikėjausi? – ar gyvenau taip, kaip norėjau, ar labiau iš inercijos? – ar labiau džiaugiuosi tuo, ką padariau, ar labiau matau tai, ko nespėjau? Man atrodo, čia labai svarbus momentas. Nes jei metų neuždarome viduje, nauji tikslai tampa ne įkvėpimu, o bandymu pabėgti į priekį. Todėl šiandien nesiūlau: – jokių planų – jokių sąrašų – jokių „nuo sausio 1 d. pradėsiu“ O siūlau tik vieną dalyką. Tai yra leisti sau pasižiūrėti atgal be savikritikos. Be spaudimo. Be kaltinimų sau. Tiesiog sąžiningai paklausti: kokie iš tikrųjų buvo mano 2025 metai? Trečiadienį pasidalinsiu keliais klausimais, kurie man padeda uždaryti metus ne per protą, o per aiškumą. Kad į Naujuosius būtų galima eiti ne iš spaudimo, o iš supratimo. O šiandien, jei jauti gali tiesiog parašyti komentare vieną sakinį: Koks žodis ar jausmas tau labiausiai apibūdina tavo 2025 metus? Kol kas tiek. Leisk sau šią pauzę. Ji tikrai reikalinga.

Ir jos man šiemet yra ne apie šurmulį. Ne apie tobulą stalą ir dovanas. Ne apie idealias nuotraukas. Jos apie gyvumą. Apie tai, kas pažadina. Kas sugrąžina į kūną. Į kvėpavimą. Į šią akimirką, čia ir dabar. Kaip tai padaro puikiai lipimas į eketę. Šalta. Nors ir n-tąjį kartą tai darau jausmas kaip vis netikėta. Bet tuo pačiu ir labai tikra. Kartais mums reikia ne daugiau komforto, o daugiau tikrumo. Ne daugiau dovanų, o daugiau buvimo. Šiandien noriu palinkėti vieno paprasto dalyko būti ten, kur esi. Su tais, kurie šalia. Ir pastebėti, kiek daug jau turi. Jei gali – apkabink. Jei nori – pasakyk „ačiū“. Jei tylu – tebūnie tylu. Linkiu šiltų Kalėdų ne tik išorėje, bet ir viduje. Su savimi. Su savais žmonėmis. Su tuo, kas tikra. Gražių Kalėdų 🤍

Kokius veiksmus planuoju šią savaitę atlikti, kad pajudėčiau savo tikslų ir vizijos link? Smalsu išgirsti, dėliojatės savaitės planus ar veiksmų planą kaip ir ką reikia pasidaryti, kad pajudėtumėte savo tikslų link? Nekalbu apie tik apie darbinius klausimus, bet ir apie asmeninius.

Po vakarykščio susitikimo su Silvija Petkevičiūte mintys dar vis sukasi apie perfekcionizmą. Apie tai, kaip tyliai jis įsiskverbia į mūsų kasdienybę – ne kaip priešas, o kaip būdas jaustis saugiau. Perfekcionizmas turi daug veidų. Kartais tai KONTROLĖ – kai norime viską apčiuopti, numatyti, suvaldyti, kad išlaikytume ramybę. Bet taip prarandame galimybę tiesiog būti čia ir dabar.Mėgautis akimirka, o ne rezultatu. Kartais tai VENGIMAS – bėgimas nuo skausmo, nuo vienatvės ar nuo tiesos apie save. Ir tada pamažu tolstame nuo savo tikrojo „AŠ“. Kartais tai NEPAKANKAMUMO jausmas – kai atrodo, kad esame verti tik tuomet, kai viskas pavyksta tobulai. Kai pagyrų ieškome iš kitų, o ne iš savęs. Ir tampame priklausomi nuo to, kas mus pamato, įvertina, pripažįsta. Ir dar – SOCIALINIS SPAUDIMAS, greičio kultūra.Kai viskas turi būti „čia ir dabar“, greitai, daug ir, žinoma, tobulai. Kai lyginamės, kai bėgam, kai pamirštame sustoti ir tyliai paklausti savęs: „O kam man to reikia?“ Visos šios temos vakar mane palietė labai jautriai. Nes, tiesą sakant, kiekviename iš mūsų yra ta perfekcionizmo dalelė, kuri tiesiog nori būti pamatyta. O ne ištaisyta, ne paslėpta, o priimta su švelnumu. O pokytis prasideda būtent čia – kai pradedame stebėti save be kritikos. Kai leidžiame sau būti ne tobulam, o gyvam. Kai vietoj siekio „pataisyti“ pasirenkame priimti. Kaip sakė Viktoras Franklis, kai žmogus praranda prasmę – jis kenčia. Bet kai randa prasmę, net per skausmą, viskas įgauna kitą atspalvį. Ir gal tada perfekcionizmas tampa nebe priešas, o priminimas.Kad tobulų nėra. Yra tik tie, kurie kasdien mokosi mylėti save tokius, kokie yra.