Be Leonardo nebūčiau atsidūrusi konferencijoje. Kartais mūsų gyvenime atsiranda žmonės, kurie savo vienu žodžiu, kvietimu ar parodytu pasitikėjimu atveria duris ten, kur patys galbūt dar nedrįsome žengti. Man toks žmogus yra Leonardas. Būtent jo žinutė ir kvietimas dalyvauti konferencijoje tapo priežastimi, dėl kurios balandžio 30 dieną atsidūriau ten, kur turėjau būti. Nedvejojau nė akimirkos - iš karto pasakiau „taip“, nes kai šalia yra žmonės, kurie įkvepia, skatina augti ir mato mumyse daugiau, nei kartais matome patys, svarbu tomis galimybėmis pasinaudoti. Leonardas žavi savo atvirumu, sąžiningumu ir gebėjimu ne tik kalbėti, bet ir realiais veiksmais parodyti, ką reiškia augimas, drąsa ir sąmoningumas. Tokie žmonės mūsų gyvenime yra ypatingai svarbūs - jie tampa ne tik įkvėpimu, bet ir priminimu, kaip svarbu save supti stipriomis, augančiomis ir motyvuojančiomis asmenybėmis. Nuoširdžiai dėkoju Leonardui už suteiktą galimybę, pasitikėjimą ir paskatinimą. Už tai, kad jo dėka galėjau patirti tai, kas tapo dar vienu svarbiu žingsniu mano augimo kelyje. Šalia esantys stiprūs žmonės gali pakeisti mūsų kryptį, praplėsti matymą ir padėti nueiti ten, kur vieni galbūt būtume nedrįsę. Todėl verta branginti tuos, kurie savo buvimu, palaikymu ir tikėjimu padeda mums augti.

Visą savaitę galvoju apie tai, kaip dirbant sau nuolat tenka susidurti su įvairiais iššūkiais. Atrodo, vos spėju susitvarkyti vienus darbus, o tada prasideda vaikų ligos - vienas suserga, po jo kitas. Ir tada suprantu, kad mano didžiausi „vadovai“ bei tikrieji dienotvarkės direktoriai dažnai yra būtent vaikai. Jie perbraižo mano planus, laiką, prioritetus ir net vidinę būseną. Kartais atrodo, kad viską būnu susidėliojusi minutėmis, tačiau gyvenimas ima ir viską sustato savaip. Ir būtent tada suprantu, kiek daug lankstumo, kantrybės ir vidinės stiprybės reikia žmogui, kuris kuria savo veiklą, dirba sau, augina vaikus ir stengiasi visur suspėti. Tokiomis akimirkomis dažnai susimąstau - kaip jūs su tuo tvarkotės? Kaip randate balansą tarp darbo, atsakomybių ir šeimos? Kaip neperdegate, kai atrodo, jog vienu metu jūsų reikia visur? Man atrodo, apie tai kalbame per mažai. Nes už kiekvieno stipraus, kuriančio žmogaus dažnai slypi ne tik tikslai, darbas ar svajonės, bet ir nematoma kasdienė kova tarp planų, nuovargio, atsakomybių ir meilės savo vaikams. Labai norėčiau išgirsti Jūsų patirtis, mintis ar net mažus kasdienius atradimus, kurie padeda eiti pirmyn.✨

Pastaruoju metu pagaunu save galvojant, kaip dažnai mes liekam tylūs stebėtojai?! Paskaitom, paspaudžiam "like", kažką pagalvojam… ir einam toliau. Tai smalsu pas jus paklausti: Koks buvo paskutinis dalykas, kuris jums kažką „užkabino“ viduje? Mintis, video, pokalbis, situacija - bet kas. Man pačiai pastaruoju metu labai užstrigo mintis, kad žmonės labiausiai prisimena ne tai, ką tu pasakei, o kaip šalia tavęs jautėsi. O kas jums pastaruoju metu užstrigo galvoje? 👀

Šis savaitgalis man dar kartą labai stipriai priminė, koks trapus yra gyvenimas ir kaip greitai viskas gali pasikeisti per kelias sekundes. Su gerais bičiuliais, su kuriais susipažinome prieš penkerius metus besimokydami kartu vienoje pokyčių programoje, leidomės į kelionę motoroleriais po Lietuvą. Ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad esu be galo dėkingas ne tik už pačius mokymus ar pokyčius, kurie tada prasidėjo mano mąstyme bei gyvenime, bet labiausiai už žmones, kuriuos tame kelyje sutikau. Kartais atrodo, kad į tam tikras vietas ateiname dėl žinių, augimo ar rezultatų, tačiau tik po laiko supranti, kad didžiausia vertė yra žmonės, kurie lieka tavo gyvenime ilgam ir tampa dalimi tavo kelio. Savaitgalis buvo pilnas juoko, pokalbių, laisvės jausmo, gražių Lietuvos vaizdų ir tikro buvimo kartu. Tokių momentų, kai gali trumpam sustoti nuo nuolatinio tempo, atsitraukti nuo darbų, atsakomybių, tikslų ir tiesiog būti žmogumi. Be vaidmenų, be įtampos, be poreikio kažką įrodyti. Tačiau vienu momentu viskas labai greitai pasikeitė. Patyriau avariją, kritau nuo Vespos, kurią vairavau. Laimei, man viskas gerai, apsibrozdinimai sugis, nors pati Vespa buvo stipriai apgadinta. Ir tuo momentu viduje buvo labai daug streso, sumišimo ir emocijų. Protas iš karto pradėjo kurti įvairiausius scenarijus, klausinėti kodėl taip nutiko, kas būtų, jeigu būtų buvę blogiau ir panašiai. Manau, daugelis esame turėję momentų, kai per kelias sekundes gyvenimas primena, kad ne viską galime kontroliuoti. Bet būtent tokiose situacijose labai aiškiai pamatai, kas gyvenime iš tiesų svarbiausia. Ne daiktai. Ne statusas. Ne projektai ar nuolatinis skubėjimas. Svarbiausi tampa žmonės, kurie tuo momentu yra šalia. Žmonės, kurie padeda. Kurie pasirūpina. Kurie nepabėga nuo nepatogios situacijos. Ir aš šį savaitgalį dar kartą labai stipriai pajaučiau, kokia didelė dovana gyvenime ir kūrėjų bendruomenėje yra turėti tikrų, nuoširdžių žmonių šalia savęs. Nes galiausiai mūsų kelionėse svarbiausia ne tik tai, ką sukuriame, pasiekiame ar pastatome. Svarbiausia, su kuo einame tuo keliu.

Žinai, pastaruoju metu vis dažniau pagaunu save galvojant, kad augimas vyksta ne tik per knygas ar praktikas. Kartais – tiesiog per filmą. Tiesiog žiūrėdamas, pajunti kažką viduj.Kažką, kas sujuda, primena, sustabdo. Aš net su dukra kartais sėdim žiūrėdami paprastus animacinius filmukus ir būna pagaunu save, kad į juos žiūriu visai kitaip nei anksčiau. Kiek daug ten yra prasmės, jei tik sustoju ir pamatau. O kai po to dar pasikalbam ką ji suprato, ką pasiėmė ir tada būna taip šilta. Toks paprastas, bet tikras ryšys. Ir pagalvojau, kad gal kiekvienas mes turim tuos filmus, kurie paliko pėdsaką. Kuriuos prisimenam ne dėl efekto ar siužeto, o dėl to, ką jie mumyse pajudino. Man vienas toks filmas labiausiai įstrigęs buvo „Peaceful Warrior“ „Taikos karys“. Jame tiek tylos, tiesos ir priminimo apie gyvenimą čia ir dabar. O kokie filmai jums įstrigo labiausiai? Kurie turėjo gilesnę prasmę?