Yra momentų, kai viskas atrodo tarsi savo vietose… darbai juda, atsakomybės aiškios, kalendorius pilnas. Ir vis dėlto viduje atsiranda jausmas, kad energija kažkur išsibarsto, o aiškumo vis mažiau nei norėtųsi. Būtent iš tokių pokalbių ir gimė ši tema. Džiaugiuosi galėdamas pasidalinti ir tuo pačiu pakviesti. Gegužės 12 dieną organizuoju nemokamą online webinarą apie laiko ir energijos kontrolę. Ne apie tai, kaip dar labiau susispausti į rėmus. Ne apie dar vieną „to-do“ sąrašą. O apie tai, kaip iš tikrųjų pradėti jausti, kur išeina tavo energija ir kaip susigrąžinti kontrolę taip, kad liktų daugiau ramybės, aiškumo ir vidinio stabilumo. Jeigu jauti, kad: dirbi daug, bet ne visada ten, kur svarbiausiadiena dažnai pavirsta „gaisrų gesinimu“ arba tiesiog nori daugiau balanso tarp rezultatų ir savijautos šis susitikimas bus labai apie tave. Kviečiu prisijungti ir, jei jauti, kad kažkam iš tavo aplinkos tai gali būti aktualu, pasidalinti su juo. Registracijos nuorodą rasi kalendoriuje. Užsiregistravęs gausi visą informaciją apie prisijungimą. Kartais užtenka vieno sustojimo ir vieno pokalbio, kad pradėtum matyti viską kitaip.

Dažnai pagaunu save minčių sūkuryje - kupiną idėjų, įžvalgų ir noro dalintis. Dalį jų išsakau vadovams, tačiau vis labiau jaučiu, kad svarbu sukurti erdvę ir kiekvienam iš mūsų. Tikiu, kad tarp mūsų yra žmonių, kurie nešiojasi savo istorijas, patirtis ir temas, apie kurias norėtų kalbėti. Galbūt tai Jūsų kelionė link vadovo vaidmens. O gal tema, kuri Jums labai artima, bet iki šiol tiesiog nebuvo progos ja pasidalinti. Kiekviena patirtis yra vertinga. Kiekvienas balsas - svarbus. 👉 Todėl kviečiu Jus žengti žingsnį ir pasidalinti:kokią temą norėtumėte pristatyti ar aptarti mūsų bendruomenėje? Parašykite komentaruose arba asmeniškai man. Net ir viena Jūsų žinutė gali tapti pradžia kažkam prasmingo. Labai laukiu Jūsų minčių - Jūsų balsas čia svarbus. ✨

Pradedu ne tiek matyti žmonių augimą, kiek lyginti jų tempą. Vienas juda greičiau, kitas lėčiau, vienas jau duoda rezultatą, kitas dar tik procese, ir labai natūraliai viduje atsiranda mintys, kad gal visi turėtų judėti panašiai, kad gal visi turėtų „tempti“ vienodu lygiu. Pažiūrėjus į šią nuotrauką man labai aiškiai matosi tas skirtumas. Vieni jau išsiskleidę, kiti dar kyla, o kažkur per vidurį yra tas mažas, kuris atrodo lyg neauga. Ir būtent tokiose vietose, jeigu atvirai, labai lengva pradėti abejoti žmogumi. Esu ir pats buvęs ten, kur pradedu galvoti, kad gal jau gana, gal šitas žmogus nebeaugs, gal neverta investuoti daugiau laiko, gal paprasčiau paleisti ir judėti su tais, kuriems „sekasi“. Ir tuo pačiu esu matęs situacijų, kuriose užteko vieno atviro pokalbio, daugiau dėmesio ar tiesiog tikro ryšio, kad tas pats žmogus, kuris atrodė sustojęs, pradėtų augti taip, kad nustebintų visus. Ir tada labai aiškiai pamatai vieną dalyką. Ne visi žmonės auga vienodu tempu, bet tai nereiškia, kad jie neauga. Kartais žmogui reikia daugiau laiko, daugiau aiškumo, daugiau pasitikėjimo, o kartais tiesiog vadovo, kuris neskuba jo nurašyti, o pasilieka šalia šiek tiek ilgiau. Jeigu turi kelias minutes, kviečiu trumpai sustoti ir pažiūrėti į savo situaciją šiek tiek ramiau. Kurioje savo komandos vietoje šiuo metu jauti daugiausiai abejonės apie žmogaus augimą? Ar tikrai tai yra apie jo gebėjimus, ar gali būti, kad jam tiesiog reikia daugiau laiko, aiškumo ar tavo dėmesio? Ir jeigu pasirinktum ne skubėti su sprendimu, o duoti dar šiek tiek erdvės ir pokalbio, kaip galėtų atrodyti tavo sekantis žingsnis su tuo žmogumi? Jeigu norisi, pasidalink savo mintimi ar situacija. Labai įdomu pamatyti, kaip jūs tai išgyvenate savo komandose.

Kartais žiūriu į vadovus iš šono ir galvoju, kaip stipriai mes esam įpratę matyti tik tai, kas išorėje, nes išorėje dažniausiai viskas atrodo gana tvarkingai sprendimai priimami, kryptis lyg ir yra, komanda juda, rezultatai kažkaip dėliojasi, ir atrodo, kad viskas kontroliuojama, bet kuo daugiau dirbu su žmonėmis, tuo aiškiau matau, kad didžiausi dalykai vyksta visai ne ten, kur matosi. Jie vyksta viduje, tyliai, be didelių pavadinimų, be to garsaus pripažinimo, kartais net be aiškaus įvardinimo sau pačiam, ir kas įdomiausia, kad tie dalykai dažniausiai kartojasi, skirtingi žmonės, skirtingos situacijos, bet vidiniai procesai labai panašūs, ir būtent jie dažniausiai ir daro didžiausią įtaką sprendimams, santykiams, net tam, kaip žmogus jaučiasi savo rolėje. Todėl man pačiam labai įdomu, kaip tu tai matai iš savo pusės, arba gal net ne apie save, o apie tai, ką pastebi aplink, nes kartais iš šono pamatyti net lengviau. Prabalsuok, labai smalsu pamatyti bendrą vaizdą ir kur šiandien labiausiai „gyvena“ vadovai.

Žinai, pastaruoju metu vis dažniau pagaunu save galvojant, kad augimas vyksta ne tik per knygas ar praktikas. Kartais – tiesiog per filmą. Tiesiog žiūrėdamas, pajunti kažką viduj.Kažką, kas sujuda, primena, sustabdo. Aš net su dukra kartais sėdim žiūrėdami paprastus animacinius filmukus ir būna pagaunu save, kad į juos žiūriu visai kitaip nei anksčiau. Kiek daug ten yra prasmės, jei tik sustoju ir pamatau. O kai po to dar pasikalbam ką ji suprato, ką pasiėmė ir tada būna taip šilta. Toks paprastas, bet tikras ryšys. Ir pagalvojau, kad gal kiekvienas mes turim tuos filmus, kurie paliko pėdsaką. Kuriuos prisimenam ne dėl efekto ar siužeto, o dėl to, ką jie mumyse pajudino. Man vienas toks filmas labiausiai įstrigęs buvo „Peaceful Warrior“ „Taikos karys“. Jame tiek tylos, tiesos ir priminimo apie gyvenimą čia ir dabar. O kokie filmai jums įstrigo labiausiai? Kurie turėjo gilesnę prasmę?