Be Leonardo nebūčiau atsidūrusi konferencijoje. Kartais mūsų gyvenime atsiranda žmonės, kurie savo vienu žodžiu, kvietimu ar parodytu pasitikėjimu atveria duris ten, kur patys galbūt dar nedrįsome žengti. Man toks žmogus yra Leonardas. Būtent jo žinutė ir kvietimas dalyvauti konferencijoje tapo priežastimi, dėl kurios balandžio 30 dieną atsidūriau ten, kur turėjau būti. Nedvejojau nė akimirkos - iš karto pasakiau „taip“, nes kai šalia yra žmonės, kurie įkvepia, skatina augti ir mato mumyse daugiau, nei kartais matome patys, svarbu tomis galimybėmis pasinaudoti. Leonardas žavi savo atvirumu, sąžiningumu ir gebėjimu ne tik kalbėti, bet ir realiais veiksmais parodyti, ką reiškia augimas, drąsa ir sąmoningumas. Tokie žmonės mūsų gyvenime yra ypatingai svarbūs - jie tampa ne tik įkvėpimu, bet ir priminimu, kaip svarbu save supti stipriomis, augančiomis ir motyvuojančiomis asmenybėmis. Nuoširdžiai dėkoju Leonardui už suteiktą galimybę, pasitikėjimą ir paskatinimą. Už tai, kad jo dėka galėjau patirti tai, kas tapo dar vienu svarbiu žingsniu mano augimo kelyje. Šalia esantys stiprūs žmonės gali pakeisti mūsų kryptį, praplėsti matymą ir padėti nueiti ten, kur vieni galbūt būtume nedrįsę. Todėl verta branginti tuos, kurie savo buvimu, palaikymu ir tikėjimu padeda mums augti.

Šis savaitgalis man dar kartą labai stipriai priminė, koks trapus yra gyvenimas ir kaip greitai viskas gali pasikeisti per kelias sekundes. Su gerais bičiuliais, su kuriais susipažinome prieš penkerius metus besimokydami kartu vienoje pokyčių programoje, leidomės į kelionę motoroleriais po Lietuvą. Ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad esu be galo dėkingas ne tik už pačius mokymus ar pokyčius, kurie tada prasidėjo mano mąstyme bei gyvenime, bet labiausiai už žmones, kuriuos tame kelyje sutikau. Kartais atrodo, kad į tam tikras vietas ateiname dėl žinių, augimo ar rezultatų, tačiau tik po laiko supranti, kad didžiausia vertė yra žmonės, kurie lieka tavo gyvenime ilgam ir tampa dalimi tavo kelio. Savaitgalis buvo pilnas juoko, pokalbių, laisvės jausmo, gražių Lietuvos vaizdų ir tikro buvimo kartu. Tokių momentų, kai gali trumpam sustoti nuo nuolatinio tempo, atsitraukti nuo darbų, atsakomybių, tikslų ir tiesiog būti žmogumi. Be vaidmenų, be įtampos, be poreikio kažką įrodyti. Tačiau vienu momentu viskas labai greitai pasikeitė. Patyriau avariją, kritau nuo Vespos, kurią vairavau. Laimei, man viskas gerai, apsibrozdinimai sugis, nors pati Vespa buvo stipriai apgadinta. Ir tuo momentu viduje buvo labai daug streso, sumišimo ir emocijų. Protas iš karto pradėjo kurti įvairiausius scenarijus, klausinėti kodėl taip nutiko, kas būtų, jeigu būtų buvę blogiau ir panašiai. Manau, daugelis esame turėję momentų, kai per kelias sekundes gyvenimas primena, kad ne viską galime kontroliuoti. Bet būtent tokiose situacijose labai aiškiai pamatai, kas gyvenime iš tiesų svarbiausia. Ne daiktai. Ne statusas. Ne projektai ar nuolatinis skubėjimas. Svarbiausi tampa žmonės, kurie tuo momentu yra šalia. Žmonės, kurie padeda. Kurie pasirūpina. Kurie nepabėga nuo nepatogios situacijos. Ir aš šį savaitgalį dar kartą labai stipriai pajaučiau, kokia didelė dovana gyvenime ir kūrėjų bendruomenėje yra turėti tikrų, nuoširdžių žmonių šalia savęs. Nes galiausiai mūsų kelionėse svarbiausia ne tik tai, ką sukuriame, pasiekiame ar pastatome. Svarbiausia, su kuo einame tuo keliu.

Mieli bendruomenės nariai, šį vakarą 19:00 val. kviečiu jus į Zoom susitikimą labai įdomia ir, manau, daugeliui aktualia tema – psichosomatika. Šį kartą su mumis bus viešnia Aurėlija Budrienė, kuri plačiau atvers šią temą ir pasidalins savo įžvalgomis bei patirtimi. Kalbėsime apie tai, kas yra psichosomatika, kaip ji veikia mumyse, koks svarbiausias aspektas ligų sprendimui, kokių sąlygų reikia S⇆VEIKIMUI® ir, žinoma, bus erdvės jūsų klausimams bei situacijoms, kurias norėsis aptarti gyvai. Man ši tema atrodo labai vertinga, nes ji kviečia pažvelgti giliau, ne tik į simptomą, bet ir į žmogų kaip visumą, į jo vidinę būseną, emocijas, patirtis ir tai, ką kūnas kartais bando pasakyti tada, kai patys savęs jau kurį laiką negirdime. Jeigu jaučiate, kad ši tema jums rezonuoja, labai kviečiu būti kartu. Prisijungimo nuorodą palieku komentare.

✨ Po susitikimo, kuris paliečia giliau… Vakar įvyko susitikimas, kuriame kalbėjome ne tik apie jėgą ar jautrumą. Kalbėjome apie tikrą žmogų. Apie tą vidinę vietą, kur nebereikia vaidinti stipraus… ir nebereikia slėpti savo jautrumo. Ačiū kiekvienam, kuris buvote. Už atvirumą. Už klausimus. Už tylą tarp žodžių, kuri kartais pasako daugiau nei pats atsakymas. 🙏 Didelis ačiū lektoriui Leonardui Gėgžnai – už paprastumą, gylį ir gebėjimą kalbėti taip, kad tai paliečia ne protą, o vidų. Po šio susitikimo dar kartą tampa aišku: balansas nėra kažkas, ką reikia „pasiekti“. Jis atsiranda tada, kai nustojame kovoti su savimi. 💬 Jei jauti, kad ši tema dar gyva tavyje ir nori tęsti šį kelią giliau – gali susisiekti su Leonardu ir jį sekti: 👉 Facebook: book.com/share/1CzoWhzVkD/?mibextid=wwXIfr 👉 Instagram: https://www.instagram.com/leonardas_gegzna?igsh=MTNhNGp5YTduenFrbw%3D%3D&utm_source=qr 👉Linkedin: https://www.linkedin.com/in/leonardas-gegzna-lt?utm_source=share&utm_campaign=share_via&utm_content=profile&utm_medium=ios_app 👉 Tiktok: https://www.tiktok.com/@ice.lion6?_r=1&_t=ZN-94QbttWivsU Tai erdvė ir bendruomenė, kurioje nereikia būti vienam einant vadovo ir lyderio keliu. Kartais vienas vakaras gali tapti pradžia kažko daugiau. Ne išorėje. O viduje. ✨ Iki kitų susitikimų Įrašo nuorodą:

Noriu palinkėti kiekvienam iš jūsų ne tik gražios pavasario šventės, bet ir vidinio atgimimo. To tikro, gilaus, kuris vyksta ne tada, kai viskas lengva, o tada, kai gyvenimas kviečia augti per iššūkius, per nepatogumus, per situacijas, kurių galbūt patys niekada nebūtume pasirinkę. Velykos man labai siejasi su atgimimu. Su priminimu, kad po sunkesnio etapo ateina šviesa. Kad po vidinės žiemos ateina pavasaris. Kad net ir tada, kai atrodo, jog gyvenimas daužo kaip margutį, mes galime atsilaikyti. Juk ir margučio stiprybė atsiskleidžia ne tada, kai jis tiesiog guli ramiai, o tada, kai yra bandomas. Vienas smūgis, antras smūgis, trečias. Ir kartais skyla ne tas, į kurį mušama. Taip ir gyvenime. Kartais iššūkiai tik patikrina, kiek mumyse yra tvirtumo, kiek tikėjimo, kiek gebėjimo išlikti savimi net tada, kai nėra lengva. To šiandien ir linkiu kiekvienam iš jūsų. Kad ir ką šiuo metu einate, kad ir su kuo susiduriate, linkiu nepalūžti. Linkiu priimti gyvenimo pamokas ne kaip bausmę, o kaip augimą. Linkiu išlaikyti save, savo tikėjimą, savo kryptį. Ir nepamiršti, kad net po sunkiausių etapų galima atgimti dar stipriau, dar sąmoningiau, dar tikriau. Tegul šis laikas būna ne tik apie šventinį stalą, margučius ar gražias akimirkas su artimaisiais, bet ir apie sustojimą. Apie grįžimą į save. Apie dėkingumą už tai, ką jau turime. Ir apie tylų priminimą sau, kad gyvenimas visada juda toliau. Gražių, jaukių, ramių ir šviesių Šv. Velykų jums visiems. Ačiū, kad esate šios bendruomenės dalis.