Pradedu ne tiek matyti žmonių augimą, kiek lyginti jų tempą. Vienas juda greičiau, kitas lėčiau, vienas jau duoda rezultatą, kitas dar tik procese, ir labai natūraliai viduje atsiranda mintys, kad gal visi turėtų judėti panašiai, kad gal visi turėtų „tempti“ vienodu lygiu. Pažiūrėjus į šią nuotrauką man labai aiškiai matosi tas skirtumas. Vieni jau išsiskleidę, kiti dar kyla, o kažkur per vidurį yra tas mažas, kuris atrodo lyg neauga. Ir būtent tokiose vietose, jeigu atvirai, labai lengva pradėti abejoti žmogumi. Esu ir pats buvęs ten, kur pradedu galvoti, kad gal jau gana, gal šitas žmogus nebeaugs, gal neverta investuoti daugiau laiko, gal paprasčiau paleisti ir judėti su tais, kuriems „sekasi“. Ir tuo pačiu esu matęs situacijų, kuriose užteko vieno atviro pokalbio, daugiau dėmesio ar tiesiog tikro ryšio, kad tas pats žmogus, kuris atrodė sustojęs, pradėtų augti taip, kad nustebintų visus. Ir tada labai aiškiai pamatai vieną dalyką. Ne visi žmonės auga vienodu tempu, bet tai nereiškia, kad jie neauga. Kartais žmogui reikia daugiau laiko, daugiau aiškumo, daugiau pasitikėjimo, o kartais tiesiog vadovo, kuris neskuba jo nurašyti, o pasilieka šalia šiek tiek ilgiau. Jeigu turi kelias minutes, kviečiu trumpai sustoti ir pažiūrėti į savo situaciją šiek tiek ramiau. Kurioje savo komandos vietoje šiuo metu jauti daugiausiai abejonės apie žmogaus augimą? Ar tikrai tai yra apie jo gebėjimus, ar gali būti, kad jam tiesiog reikia daugiau laiko, aiškumo ar tavo dėmesio? Ir jeigu pasirinktum ne skubėti su sprendimu, o duoti dar šiek tiek erdvės ir pokalbio, kaip galėtų atrodyti tavo sekantis žingsnis su tuo žmogumi? Jeigu norisi, pasidalink savo mintimi ar situacija. Labai įdomu pamatyti, kaip jūs tai išgyvenate savo komandose.

Kartais žiūriu į vadovus iš šono ir galvoju, kaip stipriai mes esam įpratę matyti tik tai, kas išorėje, nes išorėje dažniausiai viskas atrodo gana tvarkingai sprendimai priimami, kryptis lyg ir yra, komanda juda, rezultatai kažkaip dėliojasi, ir atrodo, kad viskas kontroliuojama, bet kuo daugiau dirbu su žmonėmis, tuo aiškiau matau, kad didžiausi dalykai vyksta visai ne ten, kur matosi. Jie vyksta viduje, tyliai, be didelių pavadinimų, be to garsaus pripažinimo, kartais net be aiškaus įvardinimo sau pačiam, ir kas įdomiausia, kad tie dalykai dažniausiai kartojasi, skirtingi žmonės, skirtingos situacijos, bet vidiniai procesai labai panašūs, ir būtent jie dažniausiai ir daro didžiausią įtaką sprendimams, santykiams, net tam, kaip žmogus jaučiasi savo rolėje. Todėl man pačiam labai įdomu, kaip tu tai matai iš savo pusės, arba gal net ne apie save, o apie tai, ką pastebi aplink, nes kartais iš šono pamatyti net lengviau. Prabalsuok, labai smalsu pamatyti bendrą vaizdą ir kur šiandien labiausiai „gyvena“ vadovai.

Žinai, pastaruoju metu vis dažniau pagaunu save galvojant, kad augimas vyksta ne tik per knygas ar praktikas. Kartais – tiesiog per filmą. Tiesiog žiūrėdamas, pajunti kažką viduj.Kažką, kas sujuda, primena, sustabdo. Aš net su dukra kartais sėdim žiūrėdami paprastus animacinius filmukus ir būna pagaunu save, kad į juos žiūriu visai kitaip nei anksčiau. Kiek daug ten yra prasmės, jei tik sustoju ir pamatau. O kai po to dar pasikalbam ką ji suprato, ką pasiėmė ir tada būna taip šilta. Toks paprastas, bet tikras ryšys. Ir pagalvojau, kad gal kiekvienas mes turim tuos filmus, kurie paliko pėdsaką. Kuriuos prisimenam ne dėl efekto ar siužeto, o dėl to, ką jie mumyse pajudino. Man vienas toks filmas labiausiai įstrigęs buvo „Peaceful Warrior“ „Taikos karys“. Jame tiek tylos, tiesos ir priminimo apie gyvenimą čia ir dabar. O kokie filmai jums įstrigo labiausiai? Kurie turėjo gilesnę prasmę?

Mes sakome, kad norime būti autentiški, kalbėti atvirai, dalintis savo mintimis ar patirtimi, bet kai ateina momentas iš tikrųjų tai padaryti, viduje atsiranda daug klausimų. O ką pagalvos kiti, ar tai bus kam nors įdomu, ar kas nors skaitys, ar neatrodys, kad čia kalbu be reikalo. Ir tada labai lengva pasirinkti saugesnį kelią ir patylėti, nieko neparašyti, nepasidalinti tuo, ką iš tikrųjų galvoji. Tiesą pasakius, pačioje pradžioje man pačiam tai tikrai nebuvo lengva. Kai pradėjau dalintis mintimis socialiniuose tinkluose, buvo nemažai dvejonių. Ar kam nors tai bus įdomu, ar kas nors apskritai skaitys, ar gal visai be reikalo tai darau. Tokios mintys ateidavo gana dažnai, ir manau daugeliui jos yra pažįstamos, kai pradedi kažką naujo ir leidi sau būti šiek tiek labiau matomas nei anksčiau. Tačiau laikui bėgant pradėjau pastebėti vieną labai paprastą dalyką. Žmonės dažniausiai jungiasi ne prie tobulumo ir ne prie idealios mūsų versijos. Jie jungiasi prie tikrumo. Prie minčių, kurios gimsta iš patirties, prie momentų, kai leidžiame sau būti ne tik stipriais, bet ir tikrais. Todėl noriu nuoširdžiai padėkoti jums, kurie esate čia, kurie skaitote, reaguojate, dalinatės savo mintimis. Tai primena, kad tokie pokalbiai yra prasmingi. Kartais autentiškumas nėra apie tai, kad visada jaustume drąsą. Kartais jis yra apie tai, kad jaučiame ir abejonę, ir baimę, bet vis tiek nusprendžiame būti matomi šiek tiek labiau nei vakar. Jeigu turite kelias minutes, kviečiu trumpai sustoti ir sau atsakyti į kelis klausimus. Kur šiuo metu savo gyvenime ar darbe jaučiate, kad galėtumėte būti šiek tiek labiau savimi, bet kažkas viduje vis dar stabdo? Kas konkrečiai kelia tą vidinę abejonę, baimė, ką pagalvos kiti, noras neatrodyti silpnu, ar galbūt įprotis likti saugesnėje vietoje? Ir jeigu leistumėte sau būti bent 10 procentų autentiškesni toje situacijoje, kaip galėtų atrodyti tas mažas pirmas žingsnis? Jeigu norisi, pasidalinkite savo mintimis komentaruose. Man labai smalsu paskaityti jūsų patirtis.

Pastebiu vieną įdomų dalyką. Kuo daugiau patirties žmogus turi, tuo dažniau pradeda abejoti savimi. Jaunesni ar mažiau patyrę žmonės dažnai būna drąsesni. Jie tiesiog ima ir daro perdaug negalvodami ir neanalizuodami. O kai atsiranda daugiau patirties, atsiranda ir daugiau minčių: „Palauk.“ „O jei nepavyks?“ „Gal neverta.“ Ir čia dažnai susiduria du dalykai tai yra protas ir išmintis. Protas kuris labai mėgsta saugumą. Jis skaičiuoja, analizuoja, vertina rizikas, primena ankstesnes nesėkmes ir bando mus apsaugoti. Todėl jo siūlomi sprendimai dažnai būna atsargesni. Kartais net stabdantys. O išmintis veikia kitaip. Ji ne tik skaičiuoja, ji jaučia ir kryptį. Ji klausia ne tik „kas saugiausia“, bet ir: „Kas man iš tikrųjų yra teisinga?“ Kartais tai reiškia drąsesnį žingsnį. Naują bandymą. Sprendimą, kuris nėra pats patogiausias, bet labai tikras. Laikui bėgant aplink tą vidinį vedimą atsiranda daug triukšmo tokio kaip mintys, baimės, abejonės. Todėl vienas svarbiausių gebėjimų tampa gebėjimas atskirti: kur kalba mūsų baimė, o kur kalba mūsų išmintis. Nes tikroji drąsa dažniausiai gimsta ne iš impulsyvumo, o iš išminties, kuri tyliai primena: tu gali rinktis tai, kas tau iš tikrųjų gera. Mini refleksija (2–3 minutės sau) Jeigu turite minutę, pabandykite sau atsakyti į šiuos klausimus: Kurioje gyvenimo ar darbo situacijoje šiuo metu jaučiu daugiausiai vidinių abejonių? Ką man šioje situacijoje sako mano protas (baimės, rizikos, argumentai)? O ką tyliai sako mano vidinė išmintis jei bent trumpam nurimčiau ir jos paklausyčiau? Jei norisi, pasidalinkite komentaruose: kuriame klausime pagavote save labiausiai. Įdomu paskaityti jūsų įžvalgas.