Noriu palinkėti kiekvienam iš jūsų ne tik gražios pavasario šventės, bet ir vidinio atgimimo. To tikro, gilaus, kuris vyksta ne tada, kai viskas lengva, o tada, kai gyvenimas kviečia augti per iššūkius, per nepatogumus, per situacijas, kurių galbūt patys niekada nebūtume pasirinkę. Velykos man labai siejasi su atgimimu. Su priminimu, kad po sunkesnio etapo ateina šviesa. Kad po vidinės žiemos ateina pavasaris. Kad net ir tada, kai atrodo, jog gyvenimas daužo kaip margutį, mes galime atsilaikyti. Juk ir margučio stiprybė atsiskleidžia ne tada, kai jis tiesiog guli ramiai, o tada, kai yra bandomas. Vienas smūgis, antras smūgis, trečias. Ir kartais skyla ne tas, į kurį mušama. Taip ir gyvenime. Kartais iššūkiai tik patikrina, kiek mumyse yra tvirtumo, kiek tikėjimo, kiek gebėjimo išlikti savimi net tada, kai nėra lengva. To šiandien ir linkiu kiekvienam iš jūsų. Kad ir ką šiuo metu einate, kad ir su kuo susiduriate, linkiu nepalūžti. Linkiu priimti gyvenimo pamokas ne kaip bausmę, o kaip augimą. Linkiu išlaikyti save, savo tikėjimą, savo kryptį. Ir nepamiršti, kad net po sunkiausių etapų galima atgimti dar stipriau, dar sąmoningiau, dar tikriau. Tegul šis laikas būna ne tik apie šventinį stalą, margučius ar gražias akimirkas su artimaisiais, bet ir apie sustojimą. Apie grįžimą į save. Apie dėkingumą už tai, ką jau turime. Ir apie tylų priminimą sau, kad gyvenimas visada juda toliau. Gražių, jaukių, ramių ir šviesių Šv. Velykų jums visiems. Ačiū, kad esate šios bendruomenės dalis.

yra trys variantai: 1) perdegimas - bet taip iš esmės, iš gelmės, iš kūno ir ryšio perspektyvos. 2) kas yra psichosomatika ir kaip ji veikia - ryšys tarp fizinio, emocinio, mentalinio ir dvasinio lygių. 3) gyva klausimų ir Jūsų atvejų sesija - ateinate su savo (ar vaikų) temomis, simptomais, neaiškumais, klausimais, atvejais ir vietoje dirbame ties tuo. Prabalsuokite arba komentaruose palikite savo kitų pasiūlymų. Balsavimui neįvykus ar esant lygiosiom, manau, pradėsime nuo 2 temos, nuo pagrindų. 💚

Šio antradienio susitikimo tema buvo “Autentiška lyderystė”. Ir gera žinia ta, kad įrašas jau yra įkeltas į Classroom skiltį. Jei negalėjai dalyvauti gyvai dabar gali ramiai peržiūrėti. O jei dalyvavai tuomet kviečiu sugrįžti dar kartą. Kartais antrą kartą išgirstame tai, ko pirmą sykį nepastebėjome. Įrašas prieinamas tiems, kurie yra pasiekę 2 lygį. O antras lygis tai ne statusas. Tai įsitraukimas. Jį pasieksi būdamas aktyvus: reaguodamas į kitų įrašus; komentuodamas ir dalindamasis savo įžvalgomis; užduodamas klausimus; įsitraukdamas į diskusijas; Ši erdvė nėra „mano bendruomenė“. Kai kas taip sako, bet aš su tuo nesutinku. Nes tai yra mūsų visų bendruomenė. Ji gyva tiek, kiek mes ją kuriame. Todėl kviečiu nelik stebėtoju. Įsijunk. Dalinkis. Reaguok. Klausk. Autentiška lyderystė prasideda nuo atsakomybės už erdvę, kurioje esi. Kurkim ją kartu.

Šiandien noriu pasidalinti paprastu, bet man pačiam labai pažįstamu dalyku. Dažnai, ypač sudėtingose situacijose, norisi atsakyti iš karto. Į skambutį. Į žinutę. Į laišką, kuris kažką viduje stipriai pajudina. Ir tai labai žmogiška. Kartais pirmas impulsas būna teisingas. Ypač tada, kai jis kyla ramybėje. Bet dažniau, bent jau mano patirtyje, greitas atsakymas gimsta iš įtampos noro apsiginti, pasiteisinti ar uždaryti situaciją kuo greičiau. Pastebėjau vieną dalyką, kuris man labai padeda. Jeigu leidžiu sau pauzę 10 ar 15 minučių nurimsta emocijos ir tą pačią situaciją matau visai kitaip. Tas pats laiškas. Tas pats žmogus. Bet atsakymas jau nebe iš reakcijos, o iš aiškumo. Todėl dažnai sau primenu (ir kartais primenu kolegoms): neatsakinėti ant emocijų. Pirmiausia nurimti. Susidėlioti mintis. Ir tik tada rinktis, kaip ir ar išvis atsakyti. Man sąmoningumas yra ne apie emocijų slopinimą. Jis apie tai, kad emocijos nepriimtų sprendimų už mane. Smalsu: kas jums labiausiai padeda sustoti, kai viduje kyla įtampa? Pauzė? Kvėpavimas? Išėjimas pasivaikščioti? Pasidalinkite man labai įdomu, kaip jūs su tuo tvarkotės.

Apie tas, kurias dažnai užsidedame darbe. Santykiuose. Kasdienybėje. Dažniausiai ne todėl, kad norime apsimesti. O todėl, kad norime būti priimti, suprasti, neišsiskirti. Ypač tai jaučiasi lyderystėje. Kai atrodo, kad reikia būti stipriam, nepažeidžiamam, viską laikančiam. Lyg emocijos, abejonės ar nežinojimas mažintų mūsų vertę. Bet realybė tokia, kad po kiekviena kauke yra žmogus. Su savo jausmais. Su savo klausimais. Ir su savais procesais. Ir man atrodo, kad tikras ryšys su savimi ir su kitais prasideda tik tada, kai bent kartais leidžiame sau tas kaukes nusiimti. Ne tam, kad viską iškart išspręstume. O tam, kad būtume tikri ir autentiški. Todėl kviečiu jus trumpam sustoti ir atsakyti sau (o jei norisi ir čia): Kokią kaukę šiuo metu dažniausiai nešioji? Kurioje srityje sunkiausia būti savimi? Kas tau padeda grįžti į tikrumą? Dalinkitės tiek, kiek jaučiasi saugu. Arba tiesiog pabūkite su šiais klausimais sau. Abi vietos yra labai vertingos.