Pastebiu vieną įdomų dalyką. Kuo daugiau patirties žmogus turi, tuo dažniau pradeda abejoti savimi.
Jaunesni ar mažiau patyrę žmonės dažnai būna drąsesni. Jie tiesiog ima ir daro perdaug negalvodami ir neanalizuodami.
O kai atsiranda daugiau patirties, atsiranda ir daugiau minčių:
„Palauk.“
„O jei nepavyks?“
„Gal neverta.“
Ir čia dažnai susiduria du dalykai tai yra protas ir išmintis. Protas kuris labai mėgsta saugumą.
Jis skaičiuoja, analizuoja, vertina rizikas, primena ankstesnes nesėkmes ir bando mus apsaugoti. Todėl jo siūlomi sprendimai dažnai būna atsargesni. Kartais net stabdantys.
O išmintis veikia kitaip. Ji ne tik skaičiuoja, ji jaučia ir kryptį. Ji klausia ne tik „kas saugiausia“, bet ir:
„Kas man iš tikrųjų yra teisinga?“
Kartais tai reiškia drąsesnį žingsnį. Naują bandymą.
Sprendimą, kuris nėra pats patogiausias, bet labai tikras.
Laikui bėgant aplink tą vidinį vedimą atsiranda daug triukšmo tokio kaip mintys, baimės, abejonės.
Todėl vienas svarbiausių gebėjimų tampa gebėjimas atskirti:
kur kalba mūsų baimė, o kur kalba mūsų išmintis.
Nes tikroji drąsa dažniausiai gimsta ne iš impulsyvumo, o iš išminties, kuri tyliai primena:
tu gali rinktis tai, kas tau iš tikrųjų gera.
Mini refleksija (2–3 minutės sau)
Jeigu turite minutę, pabandykite sau atsakyti į šiuos klausimus:
Kurioje gyvenimo ar darbo situacijoje šiuo metu jaučiu daugiausiai vidinių abejonių?
Ką man šioje situacijoje sako mano protas (baimės, rizikos, argumentai)?
O ką tyliai sako mano vidinė išmintis jei bent trumpam nurimčiau ir jos paklausyčiau?
Jei norisi, pasidalinkite komentaruose:
kuriame klausime pagavote save labiausiai.
Įdomu paskaityti jūsų įžvalgas.