Pastaruoju metu pagaunu save galvojant, kaip dažnai mes liekam tylūs stebėtojai?! Paskaitom, paspaudžiam "like", kažką pagalvojam… ir einam toliau. Tai smalsu pas jus paklausti: Koks buvo paskutinis dalykas, kuris jums kažką „užkabino“ viduje? Mintis, video, pokalbis, situacija - bet kas. Man pačiai pastaruoju metu labai užstrigo mintis, kad žmonės labiausiai prisimena ne tai, ką tu pasakei, o kaip šalia tavęs jautėsi. O kas jums pastaruoju metu užstrigo galvoje? 👀

Žinai, pastaruoju metu vis dažniau pagaunu save galvojant, kad augimas vyksta ne tik per knygas ar praktikas. Kartais – tiesiog per filmą. Tiesiog žiūrėdamas, pajunti kažką viduj.Kažką, kas sujuda, primena, sustabdo. Aš net su dukra kartais sėdim žiūrėdami paprastus animacinius filmukus ir būna pagaunu save, kad į juos žiūriu visai kitaip nei anksčiau. Kiek daug ten yra prasmės, jei tik sustoju ir pamatau. O kai po to dar pasikalbam ką ji suprato, ką pasiėmė ir tada būna taip šilta. Toks paprastas, bet tikras ryšys. Ir pagalvojau, kad gal kiekvienas mes turim tuos filmus, kurie paliko pėdsaką. Kuriuos prisimenam ne dėl efekto ar siužeto, o dėl to, ką jie mumyse pajudino. Man vienas toks filmas labiausiai įstrigęs buvo „Peaceful Warrior“ „Taikos karys“. Jame tiek tylos, tiesos ir priminimo apie gyvenimą čia ir dabar. O kokie filmai jums įstrigo labiausiai? Kurie turėjo gilesnę prasmę?

Visą savaitę galvoju apie tai, kaip dirbant sau nuolat tenka susidurti su įvairiais iššūkiais. Atrodo, vos spėju susitvarkyti vienus darbus, o tada prasideda vaikų ligos - vienas suserga, po jo kitas. Ir tada suprantu, kad mano didžiausi „vadovai“ bei tikrieji dienotvarkės direktoriai dažnai yra būtent vaikai. Jie perbraižo mano planus, laiką, prioritetus ir net vidinę būseną. Kartais atrodo, kad viską būnu susidėliojusi minutėmis, tačiau gyvenimas ima ir viską sustato savaip. Ir būtent tada suprantu, kiek daug lankstumo, kantrybės ir vidinės stiprybės reikia žmogui, kuris kuria savo veiklą, dirba sau, augina vaikus ir stengiasi visur suspėti. Tokiomis akimirkomis dažnai susimąstau - kaip jūs su tuo tvarkotės? Kaip randate balansą tarp darbo, atsakomybių ir šeimos? Kaip neperdegate, kai atrodo, jog vienu metu jūsų reikia visur? Man atrodo, apie tai kalbame per mažai. Nes už kiekvieno stipraus, kuriančio žmogaus dažnai slypi ne tik tikslai, darbas ar svajonės, bet ir nematoma kasdienė kova tarp planų, nuovargio, atsakomybių ir meilės savo vaikams. Labai norėčiau išgirsti Jūsų patirtis, mintis ar net mažus kasdienius atradimus, kurie padeda eiti pirmyn.✨