Šiandien noriu pasidalinti paprastu, bet man pačiam labai pažįstamu dalyku. Dažnai, ypač sudėtingose situacijose, norisi atsakyti iš karto. Į skambutį. Į žinutę. Į laišką, kuris kažką viduje stipriai pajudina. Ir tai labai žmogiška. Kartais pirmas impulsas būna teisingas. Ypač tada, kai jis kyla ramybėje. Bet dažniau, bent jau mano patirtyje, greitas atsakymas gimsta iš įtampos noro apsiginti, pasiteisinti ar uždaryti situaciją kuo greičiau. Pastebėjau vieną dalyką, kuris man labai padeda. Jeigu leidžiu sau pauzę 10 ar 15 minučių nurimsta emocijos ir tą pačią situaciją matau visai kitaip. Tas pats laiškas. Tas pats žmogus. Bet atsakymas jau nebe iš reakcijos, o iš aiškumo. Todėl dažnai sau primenu (ir kartais primenu kolegoms): neatsakinėti ant emocijų. Pirmiausia nurimti. Susidėlioti mintis. Ir tik tada rinktis, kaip ir ar išvis atsakyti. Man sąmoningumas yra ne apie emocijų slopinimą. Jis apie tai, kad emocijos nepriimtų sprendimų už mane. Smalsu: kas jums labiausiai padeda sustoti, kai viduje kyla įtampa? Pauzė? Kvėpavimas? Išėjimas pasivaikščioti? Pasidalinkite man labai įdomu, kaip jūs su tuo tvarkotės.

Šiandien noriu pasidalinti kvietimu, kuris man pačiam yra labai gyvas ir tikras. Pastaruosius metus jau teko dalyvauti keliose koučingo konferencijose. Ir abu kartus išėjau su tuo jausmu, kai aiškiai supratau, jog buvai tinkamoje vietoje, tinkamu laiku, su tinkamais žmonėmis. Kas man labiausiai rezonavo? Ne teorijos dėl teorijų. Ne sudėtingi terminai ar „iš knygų“ skambančios tiesos. O gyva patirtis. Pranešimai, paremti realiomis situacijomis. Atviri pasidalinimai. Panelinės diskusijos, kuriose kalbama ne apie tai, kaip turėtų būti, o apie tai, kaip yra iš tikrųjų koučingo praktikoje, darbe su žmonėmis, lyderystėje, gyvenime. Ir dar vienas labai svarbus aspektas tai yra žmonės. Tokiose konferencijose natūraliai plečiasi pažinčių ratas. Užsimezga pokalbiai, kurie tęsiasi ir po renginio. Atsiranda ryšiai, įkvėpimas, naujos perspektyvos. Tai tas tikrasis „networking“, kuris vyksta be spaudimo ir dirbtinumo. Todėl nuoširdžiai rekomenduoju šių metų koučingo konferenciją ne tik koučingo specialistams, bet ir tiems, kurie domisi koučingu, asmeniniu augimu, lyderyste bei sąmoningesniu gyvenimu. Jeigu jauti, kad nori daugiau gylio, prasmės ir tikrų pokalbių tuomet ši konferencija tam yra labai tinkama erdvė. Čia rasi nuorodą, kur gali įsigyti bilietus: https://coaching.lt/konferencija/ Labai lauksiu progos susitikti gyvai, pabendrauti, apsikeisti patirtimis ir tiesiog pabūti bendrystėje. Iki susitikimo 🌱

Ir man kažkur viduje jau norisi bėgti į naujus metus. Į naujus tikslus. Į naują pradžią. Bet tuo pačiu noriu pakviesti truputį sustoti ir pasižiūrėti kokie iš tikrųjų buvo tavo 2025-ieji. Liko kelios dienos iki Naujųjų. Toks keistas, tarpinis laikas. Kai jau nebesinori nieko planuoti… bet dar ir per anksti keltis naujus tikslus. Man tai metas, kai norisi susidėti visus taškus ant I. Ne galvoje. O viduje. Ir matau, kad daug žmonių šiuo metu jaučiasi panašiai: ne pavargę nuo darbų, o pavargę nuo neuždarytų vidinių klausimų. Nuo minčių: – ar šie metai buvo tokie, kokių tikėjausi? – ar gyvenau taip, kaip norėjau, ar labiau iš inercijos? – ar labiau džiaugiuosi tuo, ką padariau, ar labiau matau tai, ko nespėjau? Man atrodo, čia labai svarbus momentas. Nes jei metų neuždarome viduje, nauji tikslai tampa ne įkvėpimu, o bandymu pabėgti į priekį. Todėl šiandien nesiūlau: – jokių planų – jokių sąrašų – jokių „nuo sausio 1 d. pradėsiu“ O siūlau tik vieną dalyką. Tai yra leisti sau pasižiūrėti atgal be savikritikos. Be spaudimo. Be kaltinimų sau. Tiesiog sąžiningai paklausti: kokie iš tikrųjų buvo mano 2025 metai? Trečiadienį pasidalinsiu keliais klausimais, kurie man padeda uždaryti metus ne per protą, o per aiškumą. Kad į Naujuosius būtų galima eiti ne iš spaudimo, o iš supratimo. O šiandien, jei jauti gali tiesiog parašyti komentare vieną sakinį: Koks žodis ar jausmas tau labiausiai apibūdina tavo 2025 metus? Kol kas tiek. Leisk sau šią pauzę. Ji tikrai reikalinga.

Metų pabaiga man visada yra apie sustojimą. Ne apie dar vieną tikslų sąrašą, o apie klausimus: – kaip iš tikrųjų vadovaujame, – kaip priimame sprendimus, – kaip išbūname neaiškume, – kaip augame ne tik kaip vadovai, bet ir kaip žmonės. Pastaruoju metu vis dažniau pagaunu save reflektuojantį apie lyderystę, žmogiškumą, vidinius pasirinkimus ir kasdienes situacijas, su kuriomis susiduriame visi. Bręsta mintis reguliariai dalintis savo refleksijomis ne kaip „žinantis daugiau“, o kaip žmogus, kuris pats eina šiuo keliu. Prieš tai darydamas, noriu paklausti jūsų ar jums tai būtų vertinga ir naudonga? Komentaruose kviečiu parašyti: apie kokias temas jums būtų įdomiausia skaityti ar diskutuoti.

Kartais gyvenimas pasiūlo patirtis, kurios ateina netikėtai, bet palieka labai daug. Man taip nutiko dalyvaujant European Citizens’ Panel on Intergenerational Fairness — dviejose intensyviose savaitgalio sesijose Briuselyje ir vienoje online. Atvykau kaip atsitiktinai atrinktas Lietuvos pilietis. Išvažiavau — su labai stipriais suvokimais apie lyderystę, komandą ir žmogišką ryšį. Dirbome mažose grupėse su žmonėmis iš skirtingų Europos šalių. Skirtingi požiūriai, skirtingos politinės realybės, skirtingi gyvenimo kontekstai. Ir vis dėlto, mums pavyko išlaikyti pagarbą, nuoširdumą ir tikrą išklausymą. Labiausiai mane palietė tai, kaip facilitatorius vedė procesą: kurdamas erdvę išsigryninti mintis, o ne bandydamas primesti kryptį. Ir tai labai rezonavo su tuo, kuo tikiu pats — kad lyderystė prasideda nuo gebėjimo klausytis. Ši patirtis dar kartą priminė, kad: – nepriklausomai nuo to, iš kur esame, – kokios mūsų pažiūros, – ar kiek skirtingi mūsų pasauliai… pagarba ir atviras dialogas gali sujungti net tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo priešinga. Buvo ir žmogiškų akimirkų, abejonių, nuovargio… Ypač tada, kai forumo data sutapo su ilgamete vyrų kelionės tradicija. Teko rinktis tarp lengvo kelio ir atsakomybės. Ir šiandien džiaugiuosi, kad pasirinkau atsakomybę — prieš save ir prieš tuos, kurie manimi pasitikėjo. Tai buvo labai gyva, tikra ir prasminga patirtis. Jei norėsite — komentaruose paliksiu nuorodą į straipsnį, kuriame plačiau dalinuosi apie šią kelionę. Ačiū, kad esate. Smagu su jumis dalintis savo augimu ir patirtimis. 🌿 Refleksijai: Kur tavo gyvenime šiuo metu labiausiai trūksta tikro dialogo — su kitais ar su savimi?