Mes jau draugai!

@Remigijus Tautvydas aš irgi taip manau!

Labai mėgstu Jūsų perliukus, @Remigijus Tautvydas. Na gerai, padiskutuokime. Žmogus formuojasi dar įsčiose, t.y., nuo pat užsimezgimo. Jis jau jaučia, kaip jaučiasi ir kaip į jį reaguoja mama, tėtis. Skaudžiausiais atvejais vaisius yra sunaikinamas, nes mama negirdėjo savęs. Formuojasi nekokia giminės programa. Jeigu kūdikis visgi pats pasirinko gimti, jis jau turi viską, ko jam reikia. Jis turi plakančią, intuityviai jaučiančią ir vedančią širdį. Deja, aplinka, rodos, norėdama jam gero, jį moko ir ruošia gyvenimui, moko pagal savo supratimą, gebėjimą priimti pasaulį. Palaipsniui auganti asmenybė pradeda siekti atitikti išorinius kriterijus, vertinimus. Jo savivertė tarsi persikrausto į kitus, o viduje - prasideda badas. Atsisukti į save, auginti save, puoselėti ir mylėti bei girdėti savo širdį yra pagrindinė užduotis žmogui, kuriam Kūrėjas davė viską, tik paties žmogaus valioje yra tuo pasinaudoti arba ne.

Toji stebuklingoji tabletė yra Meilė, kuri ir yra pats Žmogus.

Labai svarbu apmąstyti, suvokti, suprasti, bet pasauliui reikia veiksmo, kūrybos proceso, kaitos, tad visi - pirmyn!

Labai gaila, kad mažuliai auginami gerais, patogiais, paklusniais, visų kitų, tik ne savo norus tenkinančiais žmonėmis. Vaikystėje-paauglystėje labai mėgau stebėti pasaulį, skaityti knygas, kur tarzaniška laisvė, intuityvūs sugebėjimai suderėti su gamta, gebėjimas išgyventi bet kokiomis sąlygomis jau tada manyje kūrė vidinį konfliktą su aplinka, kurioje karaliavo nuolankumas ir savęs nuvertinimas. Pati sau galvoju, jeigu ne vaikystėje patirtos traumos, iškreipusios mano požiūrį į pasaulį ir visų pirma į save, galbūt būčiau koks nors didis žmogus. O galbūt, priešingai, nebūčiau, nes kaip geram konjakui, prireikia daug laiko bręsti.

Traumų atveju būtina suprasti, kad mes veikiame per savo įsivaizdavimus, kaip turėjo būti ir kaip buvo. Smegenims reikia apžaidimo, t.y. vieną vaizdinį / suvokimą pakeisti kitu. Turbūt kartais galėtų padėti, jeigu tokį "apžaidimą" atliktume su kitu objektu priešais save. Smegenys puikiai fiksuoja kitų klaidas, o savųjų nepripažįsta. Dar turbūt reikia prisiminti, kad traumą puikiai "įsavina" tie žmonės, kurie ieško išorinio patvirtinimo savo vertei.