Šiandienos paskaita buvo apie įsitikinimus, ir visą dieną galvojau – koks yra tas mano pagrindinis, gilus įsitikinimas, kuris labiausiai stabdo mane plėstis? Rašiau, analizavau, bet niekaip negalėjau aiškiai jo įvardinti.
Ir tik vakare, važiuodama į parodą ruošti mūsų stendą, staiga viską supratau.
Mano didžiausias įsitikinimas yra gėda.
Gėda būti matomai.
Gėda, kai aplink daug žmonių.
Gėda pristatyti save ir savo verslą.
Tą akimirką suvokiau, kad paroda man kelia būtent šitą jausmą – nes atrodė, kad daug žmonių žiūrės, matys, vertins. Kad būsiu per daug matoma. Ir jaučiu tą gėdą visame kūne.
Net paskambinau savo draugei ir pasidalinau tuo, ką supratau. O ji taip gražiai man atvertė viską iš kitos pusės:
„Tai dovana. Dovana būti matomai. Dovana pristatyti save. Dovana sutikti žmones, kurie tavęs laukia.“
Tą akimirką viskas lyg susijungė.
Supratau, kad visata man padėjo pamatyti savo įsitikinimą būtent dabar – prieš šį savaitgalį, kai pristatinėsiu savo verslą didelėje erdvėje, pilnoje žmonių.
Todėl šį šeštadienį ir sekmadienį sąmoningai stebėsiu save: kaip jaučiuosi, kas kyla, kaip reaguoja mano kūnas. Ir leisiu sau eiti kiaurai per tą įsitikinimą, nes tik taip jis paleidžiamas.
Tai yra mano iššūkio dalis🙈🙈